Siracido 50

₁Didis tarp savo brolių ir tikra savo tautos šlovė

buvo kunigas Simonas, Johanano sūnus;

jam gyvenant buvo atnaujinti Dievo Namai,

ir jo dienomis sutvirtinta šventovė.

₂Jis padėjo pamatus aukštai dvigubai sienai,

aukštai atraminei šventyklos aptvaro sienai.

₃Jo dienomis iškasta vandens talpykla –

tvenkinys didumo sulig jūra.

₄Jis pasirūpino, kaip apsaugoti savo žmones nuo plėšikų

ir įtvirtino savo miestą prieš apgulą.

₅Koks jis buvo didingas,

kai pažvelgdavo iš Padangtės,

kai išeidavo šiapus Namų uždangos!

₆Lyg aušrinė tarp debesų,

lyg mėnulio pilnatis per iškilmes,

₇lyg saulė, spindinti ant Aukščiausiojo šventovės,

lyg vaivorykštė, sutviskanti padangių debesyse,

₈lyg rožės pirmienų dienomis,

lyg lelijos prie tekančio šaltinio,

lyg Libano žaluma vasarą,

₉lyg ugnis ir smilkalai smilkytuve,

lyg kalstyto aukso indas,

nusagstytas visokiais brangakmeniais,

₁₀lyg vešlus alyvmedis, pilnas vaisių,

ir lyg kiparisas, iškilęs virš debesų!

₁₁Dėvėdamas garbingą apdarą

ir vilkėdamas didingus drabužius,

pakilęs prie šventojo aukuro,

jis suteikdavo didingumo šventovės kiemui.

₁₂Imdamas atnašų dalis iš kunigų rankų,

stovėdamas prie aukuro žaizdro,

apsuptas brolių kunigų lyg vainiko,

jis būdavo tarsi jaunas Libano kedras

tarp palmių kamienų.

₁₃Visi Aarono sūnūs didingai

laikydavo rankose Viešpaties atnašą

prieš visą Izraelio bendriją.

₁₄Atlikęs tarnybą prie aukurų

ir sutvarkęs aukos žaizdrą Aukščiausiajam Visagaliui,

₁₅jis ištiesdavo ranką paimti taurę

ir atnašaudavo liejamąsias atnašas – vynuogių kraują.

Jis išliedavo jį prie aukuro papėdės

kaip malonaus kvapo atnašą Aukščiausiajam, Visatos Karaliui.

₁₆Tada Aarono sūnūs sušukdavo

ir pūsdavo kaldinto metalo trimitus,

kad prieš Aukščiausiąjį

galingai nuskambėtų šauksmai kaip priminimas.

₁₇Tada visi žmonės kartu skubiai puldavo kniūbsti,

garbindami savo Viešpatį, Visagalį, Aukščiausiąjį.

₁₈Tada giesmininkai užtraukdavo šlovės giesmes,

ir virš minios aidėdavo malonios šlovės melodijos.

₁₉O visi Viešpaties Aukščiausiojo žmonės džiūgaudavo,

melsdamiesi Gailestingajam,

kol vyriausiasis kunigas atlikdavo tarnybą prie aukuro,

atnašaudamas Dievui skirtąją auką.

₂₀Tada Simonas, nulipęs žemyn, ištiesdavo rankas

virš visos izraelitų bendrijos,

norėdamas ištarti savo lūpomis Viešpaties palaiminimą

ir pašlovindamas jo vardą.

₂₁Tada žmonės antrą kartą puldavo kniūbsti

priimti palaiminimo iš Aukščiausiojo.

₂₂Tad dabar garbinkite visų Dievą,

kuris daro nuostabius darbus žemėje,

taurina mus nuo pat motinos įsčių

ir elgiasi su mumis gailestingai.

₂₃Tesuteikia jis mums širdies linksmumo,

ir tebūna ramybė mūsų dienomis Izraelyje

kaip senovėje.

₂₄Tepasilieka jo gerumas nuolatos su mumis,

ir teišgelbsti jis mus mūsų dienomis!

₂₅Dviejų tautų nemėgstu visa gyvastimi,

o trečioji net nėra tauta:

₂₆gyvenančių Seyre, filistinų

ir Sicheme įsikūrusių kvailųjų žmonių.

₂₇Išminties ir supratimo pamokas

šioje knygoje parašiau aš, Jėzus,

Siracho sūnaus Eleazaro sūnus iš Jeruzalės,

išliedamas savo širdies išmintį.

₂₈Laimingas, kuris jas mąsto,

išmintingas, kuris paims jas į širdį!

₂₉Juk kas jas vykdys, tas viskam turės jėgų,

nes pagarbi Viešpaties baimė yra jų takas.